Birželio 26d. Trečiadienis

Limfoma

Limfoma

Limfomos – tai kraujo sistemos vėžys, kuris pirmiausia pažeidžia limfmazgius, bet ilgainiui gali išplisti ir į kaulų čiulpus, blužnį, kepenis, plaučius bei kitus organus. Visos limfomos suskirstytos į dvi dideles morfologines grupes:

Hodžkino ligą

ne Hodžkino limfomas


Kas yra limfinė sistema?

Limfinė sistema skirta natūraliai organizmo apsaugai nuo infekcijos. Ją sudaro limfmazgiai bei juos jungiantys limfiniai takai (limfagyslės), blužnis, čiobrialiaukė, Valdejerio žiedas (ryklėje esančios tonzilės), apendiksas, Pejerio plokštelės (jų yra žarnyne). Periferiniai (išoriniai) limfmazgiai yra kaklo, pažastų ir kirkšnių srityse, juos lengva apčiuopti, kai jie padidėja. Vidiniai limfmazgiai yra krūtinės ląstos ir pilvo srityje.

Limfa - tai skaidrus skystis, gaminamas kūno audiniuose ir cirkuliuojantis limfagyslėmis po visą kūną. Limfoje yra ląstelių, vadinamų limfocitais, jie padeda organizmui apsisaugoti nuo infekcijos. Pvz., jei jums skauda gerklę, galite pastebėti, kad padidėjo limfmazgiai kaklo srityje (limfmazgiuose susikaupė daugiau limfocitų). Tai ženklas, kad jūsų organizmas kovoja su infekcija.

Yra du svarbiausi limfocitų tipai: B limfocitai (B ląstelės) ir T limfocitai (T ląstelės). B limfocitai gamina antikūnus, kurie vadovauja imuninei sistemai kovojant su infekcija – sunaikinant kenksmingas bakterijas. T limfocitai atpažįsta ir sunaikina viruso ar vėžio pažeistas ląsteles. Jie taip pat sugeba atpalaiduoti tam tikras medžiagas (vadinamus citokinus), pritraukiančias kitus limfocitus, padedančias sunaikinti infekuotas ląsteles.

Kas yra limfoma?

Abiejų rūšių limfomos, kaip ir kiti piktybiniai navikai, yra kūno ląstelių liga. Įvairiose kūno dalyse esančių ląstelių veikla skirtinga, tačiau visos ląstelės dauginasi ir atsikuria tokiu pačiu keliu. Normalus organizmo ląstelių dalijimasis – tai kontroliuojamas procesas, tačiau kartais dėl įvairių priežasčių ląstelių dalijimasis sutrinka, jos ima daugintis nekontroliuojamai ir besidaugindamos suformuoja darinį, vadinamą naviku.

Limfoma – tai limfinės sistemos piktybinis navikas, tačiau ji gali pažeisti ir kitus organus. Limfomos skirstomos į dvi pagrindines rūšis: Hodžkino ir ne Hodžkino. Šioje knygelėje bus kalbama apie abiejų rūšių limfomas, nes jos turi nemažai bendrų bruožų: panašūs šių ligų simptomai; panaši diagnostika; tyrimai, apie kuriuos vertėtų žinoti, dažniausiai tie patys; pacientų jausmai, susirgus abiejų rūšių limfoma, pasižymi panašiais pagrindiniais bruožais. Skiriasi šios dvi ligos pakitimais, atsirandančiais limfinės sistemos ląstelėse, ir su tuo susijusiais gydymo ypatumais.

Ne Hodžkino limfomai būdinga tai, kad naviką sudaro įvairių evoliucijos etapų limfocitai. Hodžkino limfomai būdinga tai, kad navikinės ląstelės yra tarp nenavikinių ląstelių (eozinofilų, neutrofilų, limfocitų, histiocitų, plazmocitų). Pagrindinis skirtumas tarp abiejų rūšių limfomų yra tai, kad esant Hodžkino limfomai navike randama Reed-Sternbergo ląstelių (vadinamos gydytojų, kurie pirmieji jas detaliai aprašė, vardais). Šios didelės piktybinės ląstelės  yra pakitę B limfocitai. Kuo daugiau randama šių ląstelių, tuo labiau liga išplitusi, tuo mažiau lieka sveikų ląstelių. 

Limfomos ląstelės pasižymi sugebėjimu plisti į kitas vietas, visų pirma į kitus limfmazgius, tačiau gali patekti ir į kraują, o su juo – į įvairius organus. Kai tik ląstelės patenka į naują vietą, ten jos vėl ima daugintis ir suformuoja naują naviką.

Ne Hodžkino limfoma

Yra labai daug ne Hodžkino limfomos tipų (apie 29). Visi jie skirstomi į dvi dideles grupes: mažo piktybiškumo (arba lėtai augančių) bei didelio piktybiškumo (arba greitai augančių) limfomų.

Ne Hodžkino limfoma gali būti skirstoma į grupes pagal ląstelių, iš kurių susiformuoja navikas, tipus – B ląstelių arba T ląstelių, didelių arba folikulinių ląstelių. Dažniausiai pasitaiko B ląstelių limfomų (apie 85%), T ląstelių limfomomis dažniau serga vaikai arba paaugliai. Daug rečiau būna odos ne Hodžkino limfoma, kitaip vadinama mycosis fungoides.

Hodžkino limfoma

Hodžkino limfoma sudaro tik apie 8% visų limfomų. Priklausomai nuo to, kokios ląstelės vyrauja. skiriami keli Hodžkino limfomos variantai: limfocitinis, nodulinės sklerozės, mišrių ląstelių, limfocitų išsekimo bei neklasifikuojamas. Hodžkino limfoma dažniau serga vyrai. Dažniau sergama 15-40 m. ir vyresniame nei 55 m. amžiuje.

Gydantis gydytojas gali paaiškinti, kokio tipo limfoma diagnozuota Jums. Dažniausiai limfomos tipas nustatomas operacijos metu pašalinus pažeistą limfmazgį (tokia procedūra vadinama biopsija) ir ištyrus jį mikroskopu (nustatoma naviko morfologija).

Kokios limfomos atsiradimo priežastys?

Nors pasaulio mokslininkai nuolat atlieka tiriamuosius darbus, skirtus limfomų priežastims atrasti, jos vis dar nežinomos.

Limfoma, kaip ir kiti piktybiniai navikai, nėra infekcinė liga ir nuo kito žmogaus ja neužsikrečiama.

Ne Hodžkino limfomos rizikos veiksniai:

  • Aplinkos veiksniai – jonizuojančioji spinduliuotė (ligoniai, kuriems skiriama spindulinė terapija ar chemoterapija, turi didesnę tikimybę susirgti antriniu vėžiu – leukoze ar limfoma); chemikalai (herbicidų, insekticidų bei kai kurių chemopreparatų vartojimas padidina limfomos atsiradimo tikimybę);
  • Organų transplantacija (pacientams, kuriems persodinti organai, paprastai skiriami medikamentai, slopinantys imuninę organizmo sistemą (T ląsteles);
  • Infekcija:
  • Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV  infekcija),
  • HTLV-1 virusas (tos pačios šeimos kaip ir ŽIV virusas, kuris taip pat perduodamas lytiniu keliu, per motinos pieną arba su krauju);
  • Berkito limfoma, kuri dažniausiai aptinkama Afrikoje, susijusi su Epšein-Baro virusu. Šis virusas pažeidžia B limfocitus ir skatina jų augimą bei ilgesnį gyvenimą.
  • Kai kurie moksliniai tyrimai rodo, kad Helicobacter pylori bakterija gali sąlygoti skrandžio limfomos atsiradimą. Tai gali atsitikti tada, kai organizmas, reaguodamas į opėjimą sukeliančią bakteriją, ima gaminti daug limfocitų. Šis atradimas labai svarbus, nes antibiotikai, skiriami gydyti Helicobacter pylori infekciją, gali apsaugoti nuo limfomos atsiradimo skrandyje.

Genetiniai veiksniai:
Vaikai, gimę su imuninės sistemos pakitimais, turi didesnę tikimybę susirgti ne Hod-žkino limfoma vaikystėje ar jauname amžiuje; sergantieji ne Hodžkino limfoma neperduoda savo vaikams padidėjusios rizikos susirgti šia liga.

Hodžkino limfomos rizikos veiksniai

Infekcija - Epšein-Baro virusas, sąlygojantis mononukleozės (infekcinės ligos)atsiradimą, gali padidinti riziką susirgti  Hodžkino liga
Imuninės sistemos pakitimai - asmenų, turinčių šių pakitimų, rizika susirgti Hodžkino liga padidėjusi, tačiau daug mažesnė, nei rizika susirgti kitos lokalizacijos vėžiu ar ne Hodžkino limfoma.

Kokie limfomos simptomai?

Dažniausias simptomas – neskausmingas darinys kaklo, kirkšnies ar pažasties srityje.

Kiti simptomai gali būti :

  • Stiprus prakaitavimas arba karščiavimas, ypač naktimis;
  • Nepaliaujamas viso kūno niežulys;
  • Apetito netekimas, svorio kritimas arba nuovargis;
  • Pasikartojantis kosulys arba dusulys.

Vaikams (dažniau esant ne Hodžkino limfomai) gali atsirasti kosulys arba kvėpavimo sutrikimai. Taip pat jie gali jausti pilvo skausmą. Kartais vaikams čiuopiamas darinys pilvo srityje.

Jei Jums ar Jūsų vaikui atsirado minėtų simptomų, turite neatidėliodami kreiptis į gydytoją. Tačiau atminkite – yra daug ligų, kurioms būdingi panašūs simptomai, taigi jie nebūtinai rodo, kad sergama limfoma.

Kaip nustatoma limfomos diagnozė?

Pirmiausia reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris Jus apžiūrės ir, jei reikia,  paskirs atlikti tam tikrus tyrimus. Gali prireikti atsigulti į ligoninę, kur Jums bus padaryti būtini tyrimai, gydytojas specialistas Jus pakonsultuos bei paskirs gydymą.

Ligoninėje gydytojas surinks ligos anamnezę (Jums reikės papasakoti, kas Jus vargina, kada atsirado ligos simptomai ir t.t.), Jus apžiūrės, po to paskirs tyrimus. Dažniausiai tai būna kraujo tyrimai bei krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas.

Galutinė limfomos diagnozė nustatoma chirurgiškai pašalinus padidėjusį limfmazgį ir ištyrus ląsteles per mikroskopą. Limfmazgio pašalinimas – mažos apimties operacija kuri dažniausiai atliekama vietinės nejautros sąlygomis.

Tolesnis ištyrimas

Jei tiriant naviką mikroskopu randama limfomos (Hodžkino ar ne Hodžkino) ląstelių, gydytojas paskiria tyrimus, kurie reikalingi ligos išplitimui nustatyti. Tai labai svarbu, nes nuo ligos išplitimo priklauso, koks gydymo metodas bus pasirinktas.

Skiriamos keturios ligos stadijos, kurias trumpai galima apibūdinti taip :

I – pažeista viena limfmazgių grupė ir liga yra tik vienoje diafragmos pusėje
II – pažeistos dvi ar daugiau limfmazgių grupių ir liga yra tik vienoje diafragmos pusėje
III – liga yra abiejose diafragmos pusėse
IV – liga išplitusi už limfmazgių ribų, pvz., pažeidusi kepenis, plaučius, kaulus.

Šalia stadijas žyminčių skaičių gydytojas taip pat vartoja raidžių A arba B kodus. Raidės pažymi, ar yra tam tikrų ligos simptomų, ar jų nėra. Jei pasireiškia svorio kritimo, karščiavimo ar prakaitavimo simptomai, rašoma raidė B, jei šių simptomų nėra – rašoma raidė A.

Gydytojas, žinodamas, kuriuos limfmazgius ar organus liga pažeidė, ar yra ligos simptomų, kokios limfomos ląstelės rastos tiriant mikroskopu, kokie kitų tyrimų rezultatai, galės parinkti patį efektyviausią gydymo metodą.

Kūno diagramos paveikslėlis padės geriau suprasti ligos stadijas

Tyrimai, kurie įvertinami prieš nustatant ligos stadiją:

  • Kraujo tyrimai:
    Kraujo tyrimai atliekamai ne tik kai reikia diagnozuoti ligą, bet ir viso gydymo metu. Reguliarūs kraujo tyrimai būtini siekiant įvertinti raudonųjų (eritrocitų) ir baltųjų (leukocitų) kraujo kūnelių, trombocitų kiekį bei jo kitimus. Biocheminiai kraujo tyrimai padeda įvertinti kepenų ir inkstų funkcijos rodiklius.
  • Krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas
    Reikalingas norint nustatyti, ar liga nepažeidė tarpusienio limfmazgių.
  • Kaulų čiulpų tyrimas (kitaip – kaulų čiulpų trepanobiopsija)
    Medžiaga tyrimui dažniausiai imama iš klubikaulio (dažnai – iš abiejų klubikaulių). Tiriant žiūrima, ar limfomos ląstelių nėra kaulų čiulpuose. Kaulų čiulpų paėmimas trunka kelias minutes ir gali būti atliekamas ambulatoriškai.
    Punkcijos vietoje prieš tyrimą Jums bus suleidžiama nuskausminamųjų - atliekama vietinė nejautra. Nuskausminus adata per odą duriama į klubikaulyje esančius kaulų čiulpus, paimamas jų stulpelis ir duodamas ištirti mikroskopu. Tyrimo metu galite jausti nedidelį diskomfortą. Jei bijotės nežinomo pojūčio, prieš tyrimą išgerkite raminamųjų vaistų.
    Vaikams toks tyrimas atliekamas taikant bendrąją nejautrą arba suleidus raminamųjų.
  • Tyrimas ultragarsu
    Šis tyrimas, kurį atliekant naudojama garsinio signalo vaizdinė informacija, padeda atrasti pakitimus pilvo ertmėje. Tyrimo metu Jūs atsigulate ant nugaros, Jūsų pilvas patepamas specialiu geliu, gydytojas mažu davikliu (panašiu į mikrofoną), kuris skleidžia garsines bangas, vedžioja per visą pilvo sieną. Naudojamos ultragarso bangos atsimuša nuo įvairaus tankio audinių, garsas aidu konvertuojamas į vaizdinį signalą kompiuteryje, kurio ekrane atkuriamas Jūsų organų, esančių pilvo ertmėje, vaizdas. Tyrimas visai neskausmingas ir trunka kelias minutes.
  • Kompiuterinė tomografija (KT skenavimas)
    Tai vienas iš rentgeninio tyrimo metodų, kai atliekama daug krūtinės ląstos, pilvo ar kitos kūno srities nuotraukų. Nuotraukų vaizdai patenka į kompiuterį, kuris sukuria tikslų vidaus organų išsidėstymo vaizdą. Kelias valandas prieš tyrimą rekomenduojama nevalgyti. Jei tyrimas atliekamas naudojant kontrastines medžiagas (specialų dažą), kelias valandas prieš tyrimą turėsite išgerti specialaus skysčio, kuris užtikrina gaunamų rentgeninių vaizdų kokybę.
    Skenavimo procedūra nėra skausminga, tačiau ramiai išgulėti Jums reikės apie pusvalandį, kol tomografas atliks reikiamą skaičių nuotraukų.  Po tyrimo galėsite tuoj pat grįžti namo.

Toliau minimi tyrimai yra sudėtingesni, jie atliekami ne visada, o tik jei prireikia.

  • Limfograma
    Šis tyrimas gali parodyti, ar liga pažeidusi pilvo ar dubens srities limfmazgius. Tyrimas trunka kelias valandas, yra neskausmingas, bet gali būti truputį varginantis.
    Tyrimo pradžioje Jums bus atlikta vietinė kojos nejautra, po to į pėdos odą Jums suleis mėlyno skysčio, kuris padeda matyti limfagysles, jungiančias tarpusavyje limfmazgius. Po to dažyto skysčio suleidžiama į limfagysles kojos viršuje. Skystis keliauja į limfmazgius ir suteikia galimybę matyti juos rentgeninio tyrimo metu. Limfmazgiai, kuriuose yra limfomos ląstelių, skiriasi nuo sveikų.
    Dažas, naudojamas limfografijai, gali nudažyti Jūsų odą bei šlapimą (bus mėlynai žalios spalvos). Nereikia dėl to rūpintis, nes šie pakitimai išnyksta po  poros parų, dažui išsiskyrus iš organizmo.
    Vietoje limfangiogramos dažniausai atliekamas KT tyrimas. Ypač retai limfangiograma daroma vaikams. Šis tyrimas buvo atliekamas anksčiau.
  • Magnetinio rezonanso tyrimas (MRT)
    MRT panašus į kompiuterinės tomografijos tyrimą, tačiau skiriasi tuo, kad jį atliekant naudojami magnetiniai laukai.
    Atliekant tyrimą reikia ramiai gulėti ant tam tikro stalo, esančio metaliniame cilindre, kurio abu galai atviri. Tyrimas visiškai neskausmingas ir trunka apie valandą.

Koks galimas limfomų gydymas?

Gydant limfomas pastaraisiais metais pasiekta didelė pažanga ir vis didesnį skaičių ligonių, sergančių limfomomis (tiek Hodžkino, tiek ir ne Hodžkino), galima išgydyti net ir tada, kai liga išplitusi. Dažniausiai naudojami gydymo būdai – spindulinė terapija ir chemoterapija (atskirai arba derinant šiuos gydymo metodus - skiriant kartu arba vieną po kito).

Didžiausia ne Hodžkino limfoma sergančiųjų dalis gydoma chemoterapiniu būdu, spindulinė terapija skiriama tik tais atvejais, kai diagnozuojama ankstyvų stadijų liga.

Mažo piktybiškumo ne Hodžkino limfomos auga labai lėtai ir dažnai ilgą laiką jų visai nereikia gydyti, kol galų gale, atliekant ilgalaikį stebėjimą, nusprendžiama, kad jau būtina pradėti gydymą. Dažniausias gydymas – ,,švelni‘‘ chemoterapija, t.y skiriami nestiprūs chemopreparatai.

Didelio piktybiškumo ne Hodžkino limfomos auga greičiau, jų gydymas - intensyvi chemoterapija.

Vaikų ne Hodžkino limfoma paprastai būna didelio piktybiškumo ir reikalauja intensyvaus medikamentinio gydymo. Spindulinė terapija būtina tik tam tikrais atvejais.

Jei Hodžkino liga pažeidusi tik limfmazgius, esančius vienoje diafragmos pusėje, ir nėra svorio netekimo bei prakaitavimo simptomų (vertinama kaip IA ir IIA ligos stadija),  gali būti taikoma radioterapija. Esant labiau išplitusiai Hodžkino limfomai (III ir IV stadijos) arba kai reiškiasi ligos simptomai (IIB, IIIB ir kt. stadijos) paprastai taikoma chemoterapija.

Taip yra dėl to, kad radioterapijos poveikis – vietinis, o chemoterapiniai vaistai patenka į kraujotaką ir pasiekia visas kūno dalis. Chemoterapija labiau tinkama tada, kai įtariama, kad liga gali būti išplitusi.

Planuojant limfomų gydymą atsižvelgiama į daugelį veiksnių - limfomos tipą bei išplitimą, padidėjusių limfmazgių dydį, bendrą paciento sveikatos būklę, ligonio amžių ir kt. Gydantis gydytojas gali paaiškinti priežastis, dėl kurių buvo pasirinktas vienoks ar kitoks gydymo būdas, gydymo eigą bei galimus gydymo sąlygotus nepageidaujamus reiškinius.
Parinkus tinkamą gydymo metodą – ar tai būtų radioterapija ar/ir chemoterapija, pagijimo tikimybė labai didelė, net jei liga gerokai pažengusi.

Stacionare galite susitikti su ligoniais, sergančiais limfoma, kuriems taikomas kitoks nei Jums gydymas. Taip gali būti todėl, kad Jūsų limfomos tipas yra kitoks negu ligonių, su kuriais aptarinėjote savo gydymą. Iškilus neaiškumų dėl gydymo, vertėtų apie tai pasikalbėti su gydančiu gydytoju. Pokalbis bus sėkmingesnis, jei prieš jį susidarysite klausimų sąrašą arba paprašysite giminės ar draugo, kad dalyvautų pokalbyje su gydytoju drauge su Jumis.

Kai kuriuos pacientus nuramina pokalbis su kitais specialistais. Tai padeda jiems apsispręsti pasirenkant gydymo metodą.

Kas bus, jei liga atsinaujins?

Daugelis pacientų gydomi visiškai išgyja. Tačiau kai kuriems liga atsinaujina. Jei taip atsitinka, skiriamas pakartotinis gydymas, kurio tikslas - išgydyti pacientą. Vėliau turi būti atliekama kamieninių ląstelių transplantacija. Jei visiškai išgydyti nėra galimybės, skiriamas paliatyvus gydymas, kuriuo ligą siekiama kontroliuoti, t.y. sumažinti limfmazgius ir padaryti viską, kad pacientas kuo ilgesnį laiką jaustųsi gerai. Gydoma naudojant chemoterapiją, spindulinę terapiją, šie metodai kartais derinami.

Ar gydymas paveiks vaisingumą?

Ne visi, bet kai kurie limfomų chemoterapijai naudojami medikamentai sukelia nevaisingumą. Jeigu Jums tai aktualu, prieš pradedant gydymą aptarkite šį klausimą su gydytoju. Jei turite vyrą ar draugą, galite abu drauge apsvarstyti šį klausimą su gydytoju. Kartais medikamentus, kurie sukelia nevaisingumą, galima pakeisti tais, kurie jo nesukelia.

Reikėtų pasidomėti, ar yra galimybė užšaldyti vyro spermą prieš pradedant gydymą, kad prireikus ją  būtų galima panaudoti apvaisinimui. Sergančių paauglių tėvai taip pat turėtų tuo pasirūpinti.

Moterims gydymo periodu dažnai dingsta mėnesinės arba jos pasidaro nereguliarios. Po gydymo mėnesinės vėl tampa normalios. Kadangi gydymui gali būti naudojami vaistai, galintys pažeisti vaisiaus vystymąsi ar sukelti apsigimimus, svarbu apsisaugoti nuo galimo nėštumo gydymo metu ir kelerius metus po jo (vartojant kontraceptikus arba kitokiu būdu). Moterims, kurioms menopauzės periodas jau arti, chemoterapija šį periodą gali paankstinti. Moterys, kurioms prasidėjusi menopauzė, gali vartoti pakaitinę hormonų terapiją. Ši terapija negrąžins vaisingumo, tačiau gali sumažinti nemalonius menopauzės simptomus, tokius kaip karščio pylimas, odos sausumas, makšties sausumas, sumažėjęs lytinis potraukis.

Kartais būna sunku susitaikyti su mintimi, kad chemoterapija gali sąlygoti nevaisingumą. Jums padėtų pokalbiai apie tai su šeimos nariais, artimais draugais. Šią problemą galite aptarti su gydytoju, slaugytoja, psichologu ar socialiniu darbuotoju.

Klinikiniai tyrimai

Moksliniai tyrimai, susiję su limfomų gydymu, vyksta nuolat. Jei įprastas gydymas neduoda reikiamų rezultatų, onkologai bando naujus piktybinių navikų gydymo metodus, atlikdami klinikinius tyrimus – lygina vaistų poveikį, to paties vaisto skirtingų dozių veikimą arba tam tikrų vaistų kombinacijos efektyvumą.

Jei surastas naujas vaistas ar gydymo metodas ankstesniuose tyrimuose pasirodė esąs efektyvus, onkologai turi jį palyginti su jau egzistuojančiu standartiniu. Tai vadinama kontroliuojamu klinikiniu tyrimu ir tai yra vienintelis kelias išbandyti naują gydymą.

Tam, kad gydymo metodų palyginimas būtų objektyvus, paprastai atliekami atsitiktinės atrankos klinikiniai tyrimai. Tai reiškia, kad gydymo metodas, kurį gaus tam tikra dalis pacientų, parenkamas atsitiktinai (parenka ne tas gydytojas, kuris gydo pacientą, o tam tikra klinikiniame tyrime dalyvaujančių asmenų grupė arba kompiuteris). Tai daroma siekiant išvengti šališkumo, kuris gali turėti įtakos rezultatams.

Atsitiktinės atrankos klinikiniuose tyrimuose dalis ligonių turi gauti geriausią standartinį gydymą, kita dalis – naują gydymą, kuris pasirodys esąs arba geresnis, arba ne už standartinį. Kad naujas gydymo metodas yra geresnis negu iki šiol taikytas standartinis nusprendžiama, nustačius, jog naujasis gydymo būdas duoda geresnį gydymo efektą arba tokį patį, tačiau sukelia mažiau nepageidaujamų reiškinių.

Gydytojas nori, kad pacientas dalyvautų klinikiniame tyrime, nes tik taip galima įsitikinti, ar naujas vaistas ar gydymo metodas yra efektyvus ir ar jį bus galima naudoti gydant ligonius, sergančius piktybiniais navikais.

Kita vertus, jeigu dalyvausite tokiame tyrime, yra tikimybė, kad būsite gydomi pačiu naujausiu ir efektyviausiu vaistu. Jei sutikote dalyvauti klinikiniame tyrime, turite žinoti, kad vaistas, kurį vartosite, jau buvo kruopščiai patikrintas ankstesniuose atsitiktinės atrankos kontroliuojamuose klinikiniuose tyrimuose. Dalyvaudami tyrimuose, kaip minėta, Jūs pasitarnausite medicinos mokslui bei kitiems pacientams, kurie bus gydomi ateityje.

Sutikę dalyvauti klinikiniame tyrime, Jūs bet kuriuo metu galite apsigalvoti. Apie tai būtina pasakyti gydytojui. Jei atsisakysite dalyvauti klinikiniame tyrime, Jums bus paskirtas geriausias standartinis gydymas.

Jūsų jausmai

Daugumą pacientų tiesiog pribloškia žinia, kad Jiems diagnozuotas piktybinis navikas. Užplūdusios emocijos pasireiškia sąmyšiu ir nuotaikų kaita. Žmonių reakcijos būna labai skirtingos.

Emocinės išraiškos nėra nei geros, nei blogos, jos – tai dalis sunkumų, su kuriais Jūs susiduria savo ligos metu ir kuriuos turite pasistengti įveikti. Partneriai, šeimos nariai bei draugai dažnai jaučia tą patį ir kartais jiems reikia pritarimo ar patarimo taip pat kaip ir Jums.

Šokas ir netikėjimas

"Aš negaliu patikėti. To negali būti"

Tai dažniausia staigi reakcija sužinojus vėžio diagnozę. Galite būti sustingęs, negalintis suvokti, kas atsitiko. Galite suprasti, kad turite labai mažai informacijos, ir Jums kils begalė klausimų. Kita vertus, atsakymus į Jūsų klausimus gali tekti pakartoti keletą sykių, nes Jums dėl stiprių emocijų bus sunku iš karto suvokti pateikiamą informaciją. Tai normalu patiriant šoką. Kai kuriems žmonėms sunku kalbėti apie savo jausmus su kitais šeimos nariais ar draugais, tuo tarpu kitiems kyla nenumaldomas noras aptarinėti savo negalavimą su visais aplinkiniais – tai būdas, padedantis pačiam susitaikyti su žinia.

Baimė ir nežinia

"Aš mirsiu? Man skaudės?"

Vėžys yra bauginantis žodis, susijęs su baime ir mitais. Viena didžiausių baimių, kuri kyla pacientams sužinojus apie naujai nustatytą vėžio diagnozę – mirties baimė. Pirmasis kylantis klausimas - "Aš mirsiu?".

Iš tiesų pastaruoju laiku daugumą žmonių, susirgusių limfoma, galima išgydyti.  Netgi jei liga nėra visiškai išgydoma, šiuolaikinis gydymas leidžia kontroliuoti ligą ilgus metus ir pacientai ilgą laiką gyvena visavertį gyvenimą.

Ar man skaudės? Ar skausmas bus nepakenčiamas? – dažnai baiminasi susirgusieji vėžiu. Iš tiesų dauguma sergančiųjų piktybiniais navikais nejaučia skausmo. Be to, yra daug medikamentų, padedančių išvengti skausmo arba jį kontroliuoti.

Daugelis nerimauja dėl būsimo gydymo – ar jis padės, kaip kovoti su nepageidaujamais gydymo reiškiniais. Geriausia gydymo klausimus aptarti su Jus gydančiu gydytoju. Galite pasidaryti klausimyną, kuriame susirašykite visus rūpimus klausimus. Nebijokite gydytojo klausti ir nebijokite paprašyti pakartoti atsakymą – svarbu, kad viską suprastumėte. Jei esate prislėgtas, galite pas gydytoją ateiti su draugu ar šeimos nariu, kuris padės Jums prisiminti tai, ką pamiršote paklausti ar pasakyti. Kai kurie žmonės bijo atsigulti į ligoninę, ypač tie, kurie niekada nėra ten gydęsi. Pasikalbėkite apie šią baimę su gydytoju ar slaugytoja, jie Jus nuramins.

Ateities nežinia gali kelti įtampą, tačiau baimė ir fantazijos kartais būna blogiau nei realybė. Nežinomybės baimę galima nugalėti įgijus daugiau žinių apie vėžio ligą. Aptariant naujas žinias su draugais ir artimaisiais gali sumažėti nereikalingas rūpestis, sąlygojantis įtampą.

Neigimas

"Man nėra nieko blogo. Aš nesergu vėžiu."

Kai kurie žmonės nenori nieko žinoti apie savo ligą, nepageidauja apie ją kalbėti. Jei taip yra, drąsiai pasakykite visiems aplinkui, kad aptarinėti savo ligos esate nelinkęs.

Kartais būna priešingai. Matote, kad ne Jūs, o Jūsų šeima ar draugai neigia Jūsų ligą. Jiems atrodo, kad ignoruodami faktą, jog sergate vėžio liga, panaikins Jūsų susirūpinimą ir simptomus. Kartais to siekdami jie sąmoningai pasako jums išgalvotą lengvesnę diagnozę. Jei tai Jus liūdina ar apsunkina, pabandykite tai jiems pasakyti. Pabandykite jiems paaiškinti, kad norite žinoti tiesą ir kad Jums palengvės, jei jie pasikalbės su Jumis apie tikrąją Jūsų ligą.

Pyktis

"Kodėl man? Kodėl būtent dabar?"

Pyktis paprastai slepia kitus jausmus, tokius kaip nuogąstavimai, liūdesys. Kaip tik tuos slepiamus jausmus Jūs turėtumėte išlieti artimiesiems ir medikams. Jei esate religingas gali būti, kad supyksite net ant Dievo.

Suprantama, kad esate giliai nuliūdęs dėl įvairių ligos aspektų, bet neturite jausti kaltės dėl savo piktų minčių ar besikeičiančios nuotaikos. Giminės ir artimieji turėtų suprasti, kad Jūsų pyktis nukreiptas į ligą, o ne į juos. Jei galite, paaiškinkite tai jiems, kai esate geresnės nuotaikos, jei tai padaryti sunku, duokite paskaityti šią knygelę. Jei manote, kad sunku kalbėti su šeimos nariais, Jums gali padėti psichologas.

Priekaištavimas ir kaltė

"Jei nebūčiau .... to niekada nebūtų atsitikę"

Kartais žmonės priekaištauja sau ar kitiems žmonėms dėl savo ligos, bandydami rasti priežastis, sąlygojusias tai, kas įvyko. Tai natūralu, juk mes jaučiamės saugiau, kai žinome įvykio priežastį. Tačiau gydytojai dažniausiai negali nurodyti individualaus vėžio priežasčių, todėl nereikėtų sau priekaištauti.

Tėvams taip pat nereikėtų savęs kaltinti dėl to, kad vaikas susirgo limfoma. Tėvai negali apsaugoti vaiko nuo šios ligos - negali imtis jokių priemonių, kad vaikas nesusirgtų šia liga.

Apmaudas

"Tau gerai, tau neteko su tuo susidurti."

Suprantama, galite jausti pagiežą ir apmaudą, nes Jūs sergate, o kiti aplinkui esantys žmonės sveiki. Panašūs jausmai ligos ar gydymo metu kartais kyla, tai priklauso nuo įvairių priežasčių.

Padėti atsikratyti šių jausmų gali atviri pokalbiai ir diskusijos su artimaisiais. Uždarumas tik sukels pyktį ar kaltės jausmą.

Paaugliai kartais jaučia apmaudą dėl nuplikimo ir būtinybės gulėti ligoninėje arba lankytis poliklinikoje gydymo periodu. Jų liga dažniausiai prasideda tada, kai jie rengiasi pradėti gyventi nepriklausomi nuo tėvų. Norėdami apsaugoti savo vaiką, tėvai turi stengtis suprasti vaiko nepriklausomybės norą ir pernelyg neriboti jo socialinio aktyvumo.

Užsisklendimas savyje ir izoliacija

"Prašom palikti mane vieną"

Šie žodžiai reiškia, kad norite pabūti vienas su savo mintimis ir emocijomis. Jūsų užsisklendimas gali būti sunkus Jūsų šeimai bei draugams, kurie nori kartu su Jumis išgyventi šį sudėtingą periodą. Jiems bus lengviau, jei paaiškinsite, kad šiuo metu nenorite kalbėtis apie savo ligą, bet pasakysite jiems, kai būsite pasirengęs tai padaryti.

Kartais nenoras kalbėtis gali sukelti depresiją. Todėl reikėtų pasikalbėti su savo šeimos gydytoju, kuris, jei reikės, paskirs vaistų nuo depresijos arba nusiųs pas specialistą, galintį spręsti onkologinių ligonių emocines problemas.

Pediatrinėje onkologijoje taip pat yra psichologų ar psichiatrų, galinčių padėti vaikams ir jų tėvams, kai vaikui diagnozuojamas vėžys, kai tėvai susirūpinę dėl vaiko elgesio, kai vaikui prasideda depresija.

Mokėjimas susitaikyti

Praeina daug laiko, kol  emocijos aprimsta. Jūs turite sugebėti susitaikyti ne tik su mintimi, kad sergate vėžio liga, bet ir su fiziniais gydymo padariniais.

Limfomų gydymas gali sukelti nepageidaujamų reiškinių, tačiau dauguma žmonių gydymo periodu įstengia gyventi įprastinį gyvenimą. Akivaizdu, kad Jums reikia laiko gydytis ir tam tikro periodo jėgoms atgauti. Kai kurie pacientai dirba net ir gydydamiesi, kiti  grįžta į darbą tuoj pat po gydymo, treti laukia, kol praeis visi nepageidaujami gydymo reiškiniai.  Reikia elgtis taip, kaip, Jūsų nuomone, yra geriausia Jums.

Jei jums sunku patiems susitaikyti su savo būkle, nemanykite, kad Jums nesiseka. Kiti žmonės supras Jūsų jausmus ir galės Jus paremti.

Jauniems žmonėms, kuriems buvo atlikta chemoterapija, gali būti sunku  susitaikyti su mintimi, kad negalės turėti vaikų. Tačiau ne kiekvienas po tokio gydymo tampa nevaisingas. Jei Jus kankina ši mintis, nedvejodamas ieškokite profesionalo pagalbos. Pokalbiai apie savo jausmus padės išsiaiškinti savo dvejones, o antra, suteiks progą artimiesiems ir draugams suprasti, kaip Jūs jaučiatės. Jums gali padėti bendravimas su žmogumi, kuris tai jau patyrė.

Ką ir kaip sakyti?

Dalis šeimų įsitikinusios, kad sunku kalbėti apie vėžio ligą ir dalytis savo jausmais. Labai dažnai artimieji mano, kad susirgęs vėžio liga žmogus neturi žinoti, kuo serga. Jie bijo, kad ligonis neįstengs susidoroti su žinia apie naujai diagnozuotą ligą. Jei pasirenkama pozicija nesakyti ligoniui apie ligą, artimieji slepia informaciją. Paslaptį išlaikyti sunku, todėl pacientas gali pasijusti tarsi izoliuojamas. Dėl to šeimoje kyla įtampa. Neretai pacientai įtaria savo diagnozę, nors jiems apie ją nesakoma.

Giminės ir draugai  turėtų atidžiai išklausyti, ką ir  kaip ligonis nori pasakyti. Netrukdykite jam kalbėti apie savo ligą. Dažnai pakanka tik išklausyti ligonį ir leisti jam kalbėti tai, ką jis pasirengęs pasakyti.

Pokalbiai su vaikais

Sunku pasirinkti, ką kalbėti apie vėžio ligą su vaikais. Kiek vaikui galima papasakoti apie vėžį, priklauso nuo jo amžiaus ir subrendimo. Labai nedidelio amžiaus vaikai koncentruoja dėmesį į artimiausius įvykius. Jie nesupranta ligų, jiems galima tik trumpai paaiškinti, kodėl kažkam iš jų artimųjų reikia gultis į ligoninę. Vyresni vaikai supras istoriją apie geras ir blogas ląsteles, bet juos būtina įtikinti, kad dėl tos ligos jie nėra kalti, nes vaikai linkę manyti esą kalti dėl artimojo ligos. Dauguma dešimtmečių ir vyresnių vaikų sugeba suvokti ir sudėtingesnį išaiškinimą.

Paaugliai sunkiau gali susidoroti su situacija, nes jie jau pasirengę tapti savarankiški, o artimojo liga verčia juos vėl grįžti į šeimą.

Atviras nuoširdumas – dažniausiai yra geriausias kelias į visų vaikų širdį. Įsiklausykite į jų nuogąstavimus ir supraskite jų elgesio pokyčius, kurie galbūt yra būdas išreikšti savo jausmus. Geriausia pradėti nuo minimalios informacijos apie ligą, vėliau papasakoti vis daugiau.  Kiekvienas vaikas gali pajusti, kad kažkas yra blogai, todėl nereikia jo laikyti nežinioje ilgai. Jo baimė dėl kažko gali būti didesnė negu baimė dėl to, kas yra iš tikrųjų.

Ką galime padaryti?

Dauguma žmonių jaučiasi bejėgiai, kai pirmąkart sužino, kad serga vėžiu. Jie mano, jog nieko negali padaryti, tik kreiptis į gydytojus ir atsigulti į ligoninę. Iš tiesų yra ne taip. Daug dalykų gali padaryti patys ligoniai arba jų artimieji.

Ligos supratimas

Jei Jūs ir Jūsų artimieji suprasite ligą ir jos gydymą, bus lengviau susitaikyti su esama situacija. Tam, kad apsisaugotumėte nuo nereikalingos baimės, informaciją turėtų ateiti iš patikimo šaltinio – geriausiai informaciją apie ligą gauti iš savo šeimos gydytojo. Kaip jau buvo rašyta ankstesniuose skyriuose, prieš einant pas gydytoją vertėtų sudaryti klausimyną, kuriame užsirašytumėte visus rūpimus klausimus.

Praktinės ir teigiamos užduotys

Kartais Jūs negalėsite atlikti to, kas buvo įprasta. Bet jei ėmę jaustis geriau kelsite sau paprastus uždavinius, Jūsų pasitikėjimas savimi po truputį didės. Atlikite darbus lėtai ir laipsniškai.

Daugelis kalba apie "kovą su liga". Kovoti su liga galite nuo to momento, kai liga atsirado. Lengviausias kelias tai daryti – suplanuoti sveiką, gerai subalansuotą dietą. Kitas kelias – išmokti atpalaiduojančių pratimų, kuriuos galite atlikti namie.

Daugelis žmonių pastebi, kad jiems naudinga reguliari mankšta. Pratimų pasirinkimas priklauso nuo to, kaip jaučiatės ir koks Jūsų fizinis pasirengimas. Kelkite sau realius uždavinius ir pasistenkite juos įgyvendinti.

Kas gali padėti?

Socialinė pagalba

Kai susirgęs asmuo turi tam tikrą laiką gydytis ir negali eiti į darbą, jam išduodamas nedarbingumo pažymėjimas. Dokumentas pateikiamas darbdaviui ir pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus pacientui  bus apmokama už laikotarpį, kai negalėjo dirbti. Jei Jūs nedarbingas ilgiau, negu galima išduoti nedarbingumo pažymėjimą vadovaujantis įstatymais, tuomet gausite siuntimą į Gydytojų medicininės ekspertizės komisiją (MSEK). Ši, įvertinusi ligą, numatomą gydymą, sveikatos būklę, suteikia terminuotą ar neterminuotą invalidumo grupę (jos yra trys) arba leidžia dar tęsti nedarbingumo pažymėjimą.

Psichologinė pagalba

Paprastai gydymo įstaigose, kuriose gydomos onkologinės ligos, dirba psichoterapeutas ir psichologai, kurie gali suteikti reikiamą paramą. Kai kurie žmonės randa pagalbą tikėjime. Ligos metu jiems gali padėti pokalbiai su dvasininku.

Sergantys onkologinėmis ligomis žmonės buriasi į pacientų draugijas. Čia jie randa pagalbą ir supratimą bei gali pasidalyti savo patirtimi ir taip padėti sunkiais momentais kitiems sergantiesiems. Šiuo metu Lietuvoje veikia krūties, prostatos, gerklų, moters lyties organų bei kraujo onkologinėmis ligomis sergančių pacientų draugijos.


Kraujo ligos ir sutrikimai


Modifast

Modifast

Baltyminiai produktai svoriui mesti
lazerineklinika.lt

lazerineklinika.lt

Plaukelių šalinimas lazeriu, veido valymas, kapiliarų šalinimas, frakcinis odos atjauninimas.
TLK kodų paieška

Galimi kodai: nuo A00.0 iki Z99.9